Man patinka masturbuoti protą kraštutinumais ir mintimis, kurias vėliau išlieju keistu pavidalu su vulgaria manifestacija tam, kad gaučiau dėmesio. Tokią nesuvirškintą pieno putelę atriju tam, kad skaitantieji ja įsitrintų savo smegenis. Nežinau, kokie šalutiniai efektai gali būti. Gal per daug grafiškai čia. Whoops.
Skaityk lietuviškai
Read in English
Aš paniškai bijojau tuštumos savo gyvenime. Gimiau su vardu, gimimo diena, šeima, tautybe, mėsa ir kaulais. Negimiau tiesiog jūrų arkliuku, neišsiritau iš kiaušinio po plaukuota subine. Negimiau be pavidalo. Kiti faktoriai nulėmė, kokį jį įgijau palaipsniui. Jau nuo pat pradžių su apibrėžtoje, konkrečioje formoje. Net kūdikiškuose rūbuose buvau išnešta iš ligoninės – kad tik turėčiau kuo mažiau tikro fizinio kontakto su aplinka ir jos nenuspėjamumu.
Pasąmonė yra vienas didelis nežinios guzas, kurį vimdo forma ir konkretas. Liūdniausia, kad palaipsniui bręsdami pasąmonės dozuojamą abstraktą ir nenukramtytas unikalumo išraiškas išmokome prisukti kaip kalkėtą kraną. Kodėl tų nuotrupų tiek mažai gyvenime? Nes jos tapo nepraktiškos kolektyviškumo sumetimais. Aš nebeturiu laiko vaikytis ir stebėtis smulkmenomis gyvenime – joms nebeliko laiko. Jos trukdo įsilieti į sugyvenimą su kitais individais. Iš “vaiko stadijos” išaugama, ką?
O man norisi apimtai visiško pykčio prišikti sau į delną ir į jį surėkti. Iš visų plaučių. Nežinau, kaip tiksliau žodžiais galima išreikšti tokią stiprią agresijos ir pasimetimo būseną.
Baigiau mokyklą. Išėjau iš tėvų namų. Atsirado konkreti socialinė padėtis visuomenėje. Prisidėjo atsakomybės, penkmečio planai ir kiti rūgštūs pisalai, tirpdantys mano minčių cukrų. O dabar nesąmoningai jaučiu kaltę, kad su savimi nesinešu konkrečios formos. Neturiu po prakaituota pažastim pasikišus mažo portfelio, kuriame paruoštos ir surašytos visos mano ateities ataskaitos.
Jaučiuosi nevykėlė. Kankinuosi bandydama įkalbinti savo protą mechaniškumui. Tada dar blogiau jaučiuos, kai sąmoningai suvokiu suautomatizavusi savo veiklą. Kai suprantu, kad net savo žodžius per prievartą atrijau keliasdešimt kartų, kad jie taptų paruošti viešam naudojimui. Teisinuosi, kad esu “laiminga”, “atradau savo vietą pasaulyje”, “kylu karjeros laiptais”. Apsistatau pareigomis, atsakomybėmis ir kitais dalykais, kurie iš tiesų tarnauja ne man, o visuomenei. Apgaudinėju save. Nes to nori mano sąmonė. Jai taip lengviau kovoti su pasąmone, kuri gyvena tame pačiame asmenyje ir nori visai kitų dalykų!
Alanas Wattsas, toks labai kietas rašytojas, jau seniai pakratęs kojas, labai gražiai apibūdino mūsų dvilypiško proto veikimo principą mažu ir supaprastintu pasakojimu:
“God also likes to play hide-and-seek, but because there is nothing outside God, he has no one but himself to play with. But he gets over this difficulty by pretending that he is not himself. This is his way of hiding from himself. He pretends that he is you and I and all the people in the world, all the animals, all the plants, all the rocks, and all the stars. In this way he has strange and wonderful adventures, some of which are terrible and frightening. But these are just like bad dreams, for when he wakes up they will disappear. Now when God plays hide and pretends that he is you and I, he does it so well that it takes him a long time to remember where and how he hid himself. But that's the whole fun of it—just what he wanted to do. He doesn't want to find himself too quickly, for that would spoil the game. That is why it is so difficult for you and me to find out that we are God in disguise, pretending not to be himself. But when the game has gone on long enough, all of us will wake up, stop pretending, and remember that we are all one single Self—the God who is all that there is and who lives for ever and ever.”
Dėl to svarstau, ar įmanoma save laiku sugauti, kol suvoksi, jog pasukai konkretumo keliu ten, kur palaipsniui užmigs tavo pasąmonė? Nebijau pabaigos. Todėl, kad ji abstrakčiausias ir daugiausia nežinomybės talpinantis konkretas. Ji paradoksali. Jos nori laukti ne tam, kad ji viską užbaigtų, o tam, kad laukimo procesą paverstų į transformatyvią patirtį, kuri tiesiog dingtų.
Gyvenu penktame aukšte, pagrindinėje miesto gatvėje. Neturiu balkono, bet turiu didelį langą. Vakarais persisvėrus galiu stebėti, kaip penktadieniškai mylisi pavargusi pora (neturiu keistų ir ligotų fetišų, jie paprasčiausiai gyvena kitoje gatvės pusėje ir mylisi neužtraukę užuolaidų). Arba pustuzinis drabužėtų skruzdžių stotelėje laukia tramvajaus.
Į tas artimas skruzdes žiūrint, man vakar pasidarė siaubingai liūdna. Plyšo širdis, nes supratau, jog svarbiausias dalykas, laikantis mus “saugioje” mąstysenos zonoje, yra mūsų kolektyviškumas. Bendrumo simbiozė visuomenėje. Pasitelkdami šitą esminį gyvūnams būdingą bruožą, galėjome užimti įtakos piramidės viršūnę tarp visų gyvų organizmų Žemėje. Nors gal čia tik mes taip galvojam. Ironiška, bet esam pajėgūs tai daryti.
Iš kitos pusės – tas bendrumas peraugo į tai, ko mes pro mechanizuotą veikimą nebematome plika akimi. Tai tapo liga, pamažu marinačia mūsų individualizmą, kuri supaprastina unikalumo išraiškas iki tokio lygio, kad jos netenka pirminės savo reikšmės. Čia minčių abstraktas tiek kartų atryjamas, sukramtomas ir supakuojamas, kad mes patys savo žodžiais nebetikim. Neliko kertinės pasąmoninės nuostabos, kylančios iš nežinios.
Jei visi žmonės leistų pasąmonei diktuoti kasdienio gyvenimo eigą, abejoju, ar sugyventume tarpusavyje. Nesusikalbėtume. Mūsų subjektyvi juslinė interpretacija kištų koją, nes į kolektyvines sąvokas nuogo proto neįsiprausi. Tada žmoniją tiesiogine to žodžio prasme ištiktų krachas.
Ir man viduj tikrai sukasi žarnos. Bendruomeninė grandis, veiksmų ir mąstymo mechanizavimas yra mūsų išlikimo organėlis. Mes jį perkėlėm į tokį lygmenį, kuris, giliau pakrapščius jo esmės šašą, mane baugina. Nebemedžiojame mamutų, nekrapštom kirstukų iš urvų ir titnagu nebeskeliam ugnies, kad išgyventume. Dabar pradėjome žudyti nežinomybę ir vaikomės vienos tiesos, kurioje nėra vietos individualiai išraiškai. Čia akmens amžius persikelė į dvidešimt pirmąjį, tik įgijęs ne tokį primityvų pavidalą.
Vadinamės žmonėmis ir laikome save aukštesnėmis būtybėmis ne todėl, kad sugebėjome išsunkti bendruomeniškumo kraštutinumus, o tuo, jog nuo pat pradžių suvokėme turintys galimybę sąmoningai rinktis. Taip ir gavosi, kad dabar esame ten, kur esame.
Man patinka masturbuoti protą kraštutinumais ir mintimis, kurias vėliau išlieju keistu pavidalu su vulgaria manifestacija tam, kad gaučiau dėmesio. Tokią nesuvirškintą pieno putelę atriju tam, kad skaitantieji ja įsitrintų savo smegenis. Nežinau, kokie šalutiniai efektai gali būti. Gal per daug grafiškai čia. Whoops.
Skaityk lietuviškai
Read in English
Aš paniškai bijojau tuštumos savo gyvenime. Gimiau su vardu, gimimo diena, šeima, tautybe, mėsa ir kaulais. Negimiau tiesiog jūrų arkliuku, neišsiritau iš kiaušinio po plaukuota subine. Negimiau be pavidalo. Kiti faktoriai nulėmė, kokį jį įgijau palaipsniui. Jau nuo pat pradžių su apibrėžtoje, konkrečioje formoje. Net kūdikiškuose rūbuose buvau išnešta iš ligoninės – kad tik turėčiau kuo mažiau tikro fizinio kontakto su aplinka ir jos nenuspėjamumu.
Pasąmonė yra vienas didelis nežinios guzas, kurį vimdo forma ir konkretas. Liūdniausia, kad palaipsniui bręsdami pasąmonės dozuojamą abstraktą ir nenukramtytas unikalumo išraiškas išmokome prisukti kaip kalkėtą kraną. Kodėl tų nuotrupų tiek mažai gyvenime? Nes jos tapo nepraktiškos kolektyviškumo sumetimais. Aš nebeturiu laiko vaikytis ir stebėtis smulkmenomis gyvenime – joms nebeliko laiko. Jos trukdo įsilieti į sugyvenimą su kitais individais. Iš “vaiko stadijos” išaugama, ką?
O man norisi apimtai visiško pykčio prišikti sau į delną ir į jį surėkti. Iš visų plaučių. Nežinau, kaip tiksliau žodžiais galima išreikšti tokią stiprią agresijos ir pasimetimo būseną.
Baigiau mokyklą. Išėjau iš tėvų namų. Atsirado konkreti socialinė padėtis visuomenėje. Prisidėjo atsakomybės, penkmečio planai ir kiti rūgštūs pisalai, tirpdantys mano minčių cukrų. O dabar nesąmoningai jaučiu kaltę, kad su savimi nesinešu konkrečios formos. Neturiu po prakaituota pažastim pasikišus mažo portfelio, kuriame paruoštos ir surašytos visos mano ateities ataskaitos.
Jaučiuosi nevykėlė. Kankinuosi bandydama įkalbinti savo protą mechaniškumui. Tada dar blogiau jaučiuos, kai sąmoningai suvokiu suautomatizavusi savo veiklą. Kai suprantu, kad net savo žodžius per prievartą atrijau keliasdešimt kartų, kad jie taptų paruošti viešam naudojimui. Teisinuosi, kad esu “laiminga”, “atradau savo vietą pasaulyje”, “kylu karjeros laiptais”. Apsistatau pareigomis, atsakomybėmis ir kitais dalykais, kurie iš tiesų tarnauja ne man, o visuomenei. Apgaudinėju save. Nes to nori mano sąmonė. Jai taip lengviau kovoti su pasąmone, kuri gyvena tame pačiame asmenyje ir nori visai kitų dalykų!
Alanas Wattsas, toks labai kietas rašytojas, jau seniai pakratęs kojas, labai gražiai apibūdino mūsų dvilypiško proto veikimo principą mažu ir supaprastintu pasakojimu:
“God also likes to play hide-and-seek, but because there is nothing outside God, he has no one but himself to play with. But he gets over this difficulty by pretending that he is not himself. This is his way of hiding from himself. He pretends that he is you and I and all the people in the world, all the animals, all the plants, all the rocks, and all the stars. In this way he has strange and wonderful adventures, some of which are terrible and frightening. But these are just like bad dreams, for when he wakes up they will disappear. Now when God plays hide and pretends that he is you and I, he does it so well that it takes him a long time to remember where and how he hid himself. But that's the whole fun of it—just what he wanted to do. He doesn't want to find himself too quickly, for that would spoil the game. That is why it is so difficult for you and me to find out that we are God in disguise, pretending not to be himself. But when the game has gone on long enough, all of us will wake up, stop pretending, and remember that we are all one single Self—the God who is all that there is and who lives for ever and ever.”
Dėl to svarstau, ar įmanoma save laiku sugauti, kol suvoksi, jog pasukai konkretumo keliu ten, kur palaipsniui užmigs tavo pasąmonė? Nebijau pabaigos. Todėl, kad ji abstrakčiausias ir daugiausia nežinomybės talpinantis konkretas. Ji paradoksali. Jos nori laukti ne tam, kad ji viską užbaigtų, o tam, kad laukimo procesą paverstų į transformatyvią patirtį, kuri tiesiog dingtų.
Gyvenu penktame aukšte, pagrindinėje miesto gatvėje. Neturiu balkono, bet turiu didelį langą. Vakarais persisvėrus galiu stebėti, kaip penktadieniškai mylisi pavargusi pora (neturiu keistų ir ligotų fetišų, jie paprasčiausiai gyvena kitoje gatvės pusėje ir mylisi neužtraukę užuolaidų). Arba pustuzinis drabužėtų skruzdžių stotelėje laukia tramvajaus.
Į tas artimas skruzdes žiūrint, man vakar pasidarė siaubingai liūdna. Plyšo širdis, nes supratau, jog svarbiausias dalykas, laikantis mus “saugioje” mąstysenos zonoje, yra mūsų kolektyviškumas. Bendrumo simbiozė visuomenėje. Pasitelkdami šitą esminį gyvūnams būdingą bruožą, galėjome užimti įtakos piramidės viršūnę tarp visų gyvų organizmų Žemėje. Nors gal čia tik mes taip galvojam. Ironiška, bet esam pajėgūs tai daryti.
Iš kitos pusės – tas bendrumas peraugo į tai, ko mes pro mechanizuotą veikimą nebematome plika akimi. Tai tapo liga, pamažu marinačia mūsų individualizmą, kuri supaprastina unikalumo išraiškas iki tokio lygio, kad jos netenka pirminės savo reikšmės. Čia minčių abstraktas tiek kartų atryjamas, sukramtomas ir supakuojamas, kad mes patys savo žodžiais nebetikim. Neliko kertinės pasąmoninės nuostabos, kylančios iš nežinios.
Jei visi žmonės leistų pasąmonei diktuoti kasdienio gyvenimo eigą, abejoju, ar sugyventume tarpusavyje. Nesusikalbėtume. Mūsų subjektyvi juslinė interpretacija kištų koją, nes į kolektyvines sąvokas nuogo proto neįsiprausi. Tada žmoniją tiesiogine to žodžio prasme ištiktų krachas.
Ir man viduj tikrai sukasi žarnos. Bendruomeninė grandis, veiksmų ir mąstymo mechanizavimas yra mūsų išlikimo organėlis. Mes jį perkėlėm į tokį lygmenį, kuris, giliau pakrapščius jo esmės šašą, mane baugina. Nebemedžiojame mamutų, nekrapštom kirstukų iš urvų ir titnagu nebeskeliam ugnies, kad išgyventume. Dabar pradėjome žudyti nežinomybę ir vaikomės vienos tiesos, kurioje nėra vietos individualiai išraiškai. Čia akmens amžius persikelė į dvidešimt pirmąjį, tik įgijęs ne tokį primityvų pavidalą.
Vadinamės žmonėmis ir laikome save aukštesnėmis būtybėmis ne todėl, kad sugebėjome išsunkti bendruomeniškumo kraštutinumus, o tuo, jog nuo pat pradžių suvokėme turintys galimybę sąmoningai rinktis. Taip ir gavosi, kad dabar esame ten, kur esame.
No comments
Post a Comment