Truputį apie dievą.
Mano dievas… turi žavią barzdelę, į kurią susuka nebaigtus valgyti makaronus. Jo akių spalvos neprisimenu, bet žinau, kad jis kvepia muskusu ir užmiegota pagalve ryte. Jo plaukai susukti į kuoduką, o baltos dievo uniformos rankovės paraitotos iki pat alkūnių.
Kažkodėl mano dievas nešioja nuskalbtas krakmolingas baltas kojines su vasarinėmis basutėmis. Dešiniosios kojinės kulnas nusitrynęs, iš po jos žaviai šypsosi dieviškos odos lopinėlis. Valgydamas čepsi. Gerdamas kefyrą barzdą nudažo balta spalva be meistro pagalbos. Pavalgęs užmiršta nuvalyti trupinius nuo stalo. Žmogiškai.
Mano dievas jautresnis nei sraigės akutės. Iš jo riebaluotų kirpčių ir pumpuruojančios krūtinės juokdavosi vaikai. Bet mano dievas retai verkdavo - verčiau įsiutęs vaikydavosi pašaipūnus ir spardydavo juos sunkiais mamos nupirktais žieminiais batais.
Jis baisiai netvarkingas. Kartais pritingi išsiurbti dulkes rojuje, todėl jos krenta iš debesų ant žemės ir kaupiasi tol, kol pasiekia kelius. Dažnai jam dėl to priekaištauju, tačiau dievulis žiemą mesteli man mandariną ir mudu absoliuto tyloje lukštenam tas mažas vitaminų bombas tirpdydami sniegą nebyliais žvilgsniais.
Kartais ten viršuje sprogsta kanalizacijos vamzdis ir visos debesų nuotekos pasipila ant mūsų. Tada jis į rankas man įbruka taškuotą lietsargį su guminiais batais ir mudu puolame pašėlusiai šokinėti balose, ieškoti šlapių veidrodžių, gaudyti varles klampioj pievos žolėj.
Dievas turi slaptą aistrą šaškėmis. Kartais susitinka su velniu vienai arba kitai partijai kur nors ant debesies. Visada renkasi juodas šaškes, nes niekad nemėgsta pradėti žaidimo pirmas. Jam patinka savyje turėti šiek tiek ying ir yang vaibo. Kad susikirstų kontrastai, taip sakant.
Mano dievas turi filosofijos magistro diplomą. Kažkodėl šį faktą pats prisimena tik naktimis ir klestelėjęs ant mano lovos krašto puola postringauti apie gyvenimą, šilkiniu pirštu išsuka manyje dvejonių gumulus ir tarsi sieros pritvinkusį ausų krapštuką išmeta tą klampią masę į šiukšlių dėžę.
Jis labai protingas. Bet nemoka rašyti - tik mąstyti. Todėl karts nuo karto pasivaidena Žemėje ir paprašo, kad koks garbanotas seneliokas užrašytų vieną kitą jo žodį. Pats jis niekad nesėdėtų prie rašomosios mašinėlės, nes neturi tiek kantrybės.
Žinau, kad mano dievas siaubingai vienišas.
Todėl svarstau, kodėl savo širdy neapgyvendina kitos širdies. Antros pusės. Na, to dalyko, kurį gali laikyti už rankos, dalintis viena pirštine žiemą, kai šalta. Arba tiesiog žiūrėti ir glostyti šiltu įsimylėjelio žvilgsniu, kai neturi daugiau ką pasakyti.
“Ar tau neliūdna?” - kartą išlindusi iš po paklodės išdrįsau paklausti.
Jis man atšovė, kad tėra katinas, naktinių miestų stogais laipiojantis vienas.
“Bet tu nesi katinas.”
“Gal ir nesu, bet metaforiška prasme galėčiau būti. Nesigilink ir eik miegoti.”
Nuo to laiko tokių dalykų jo nebeklausinėjau, nes nujaučiau vėl nieko nesuprasianti. Kažkas pasakė, kad genijų ir nelemta.
Bet jeigu aš būčiau dievas, tai sugalvočiau savajam plaukuotą ir odoje įstrigusią širdį, preferatyviai, šiltu megztiniu su nubėgusia akimi, kuri derėtų prie nusitrynusių jo kojinių kulnų. Ji galėtų būti baltomis šaškėmis ir žaisti amžinas partijas su mano dievu. Padovanočiau jai ir didelę pirštinę, kurioje tilptų ne tik jos ranka, bet ir dievo pirštas! Galbūt tada jis vakarais pamokslautų apie gyvenimą jai, kol aš ramiai miegočiau nekalto kūdikio miegu?
Nors ne. Jei kartais jiedu susipyktų, Dievas keršydamas sunaikintų mano pasaulį, mano lovą, mane ir savo širdį. Tada jo kojinės taptų juodos, šaškės baltos, o makaronai barzdoje pavirstų trim nusvilusiais ūsais. Jo uniforma taptų juoda ir jis pats virstu katinu, naktimis laipiojančiu miesto stogais.
Ričardo Šileikos nuotrauka "Ančios ežere rugsėjo vidury maudėmės dviese nuogutėliausi"
