Vis galvoju, kaip išvengti etikečių bandant čia kažką apibūdinti. Hm.
Etiketės labai praktiškos, nes sutaupo laiko ir man, ir Tau - va, parašė čia kažkur, kad studentė. Nu dar iš Lietuvos. Liuks. Ir jau pradinį žmogaus įvaizdį turi susidaręs prieš akis. Nereikia eikvoti energijos, knaisiojantis šitoj neaiškioj kūrybinėj mėsmalėj.
Rašau, nes rašyt sunku. Sunku metaforiniu pimpalu nuolat prievartauti sąmonę. Bet vis tiek stengiuosi, nes niekas už tai nebaudžia. O tada viešai manifestuoju savo nusikaltimus internetuose.
Gal kažkur giliai viduj labai noriu būti išgirsta. Gal dėmesio trūkumo ištroškęs ego klitoris vis laukia savo patenkinimo valandos. Nežinau, bet tuo, kas galvoj marinuojasi, visuomet norėjau apspjauti ir kitus žmones. Pabūti tokiu rašančiu kupranugariu.
Forma ir konkretumas man trukdo susikaupt. Susigalvojau priežastį savo išsiblaškymui suversdama kaltę dviem iš pažiūrios nekaltiems žodžiams. Ir juos norėčiau apspjaut, bet žinau, kad be jų negaliu savo gyvenimo eigos dėliotis. Tai kovoju su vėjo malūnais čia kažkaip.
Kas visa tai, po velnių?
Nenoriu to vadinti tinklaraščiu, nes šitas žodis smirda. Čia veikiau šiukšliadėžė, liepos vidury stovinti kieme ant saulės, pritvinkus gerai parūgusių minčių šiukšlių. O tie, kam čia nosies neraukia, gal man bent kiek prijaučia. Ir tada taip nebyliai susičiupinėjam.
Aš Simona ir man be galo malonu, jog ką tik perskaitei patį vienišiausią puslapį pasaulyje.
Vis galvoju, kaip išvengti etikečių bandant čia kažką apibūdinti. Hm.
Etiketės labai praktiškos, nes sutaupo laiko ir man, ir Tau - va, parašė čia kažkur, kad studentė. Nu dar iš Lietuvos. Liuks. Ir jau pradinį žmogaus įvaizdį turi susidaręs prieš akis. Nereikia eikvoti energijos, knaisiojantis šitoj neaiškioj kūrybinėj mėsmalėj.
Rašau, nes rašyt sunku. Sunku metaforiniu pimpalu nuolat prievartauti sąmonę. Bet vis tiek stengiuosi, nes niekas už tai nebaudžia. O tada viešai manifestuoju savo nusikaltimus internetuose.
Gal kažkur giliai viduj labai noriu būti išgirsta. Gal dėmesio trūkumo ištroškęs ego klitoris vis laukia savo patenkinimo valandos. Nežinau, bet tuo, kas galvoj marinuojasi, visuomet norėjau apspjauti ir kitus žmones. Pabūti tokiu rašančiu kupranugariu.
Forma ir konkretumas man trukdo susikaupt. Susigalvojau priežastį savo išsiblaškymui suversdama kaltę dviem iš pažiūrios nekaltiems žodžiams. Ir juos norėčiau apspjaut, bet žinau, kad be jų negaliu savo gyvenimo eigos dėliotis. Tai kovoju su vėjo malūnais čia kažkaip.
Kas visa tai, po velnių?
Nenoriu to vadinti tinklaraščiu, nes šitas žodis smirda. Čia veikiau šiukšliadėžė, liepos vidury stovinti kieme ant saulės, pritvinkus gerai parūgusių minčių šiukšlių. O tie, kam čia nosies neraukia, gal man bent kiek prijaučia. Ir tada taip nebyliai susičiupinėjam.
Aš Simona ir man be galo malonu, jog ką tik perskaitei patį vienišiausią puslapį pasaulyje.
No comments
Post a Comment